o pas mane.... paskutinias 3 dienas jis mane ignoravo o vakar paskambino ir pasake : as tris paras galvojau, turime problema, as isimylejau. Pasirinkau ne tave, tu mezule nesikrimsk. Mano gyvenimas sugriautas, mes 3 metus buvome kartu, kaip man dabar gyventi???????

Laikykis!!!!! prasau!!!! As tave suprantu!!!! pati esu tokia. Kartais pati save raminu. Stengiuosi tiketi, kad viskas praeis. Bet kai skaitau, kad kazkas tai kankinasi, man baisu. Niekas nezino, kada skausmas praeis. Gal po dienos, gal po metu. O kazkas visa gyvenima bus priverstas kenteti.
Viduje tuscia. ka daryti???? laukti dar? kiek?
Bet juk turi kazkas tai padeti? butinai turi!

Mano bukle-isgyventi-tesesi jau 4 metus. Psixoterapeutas nepadeda. Del nuolatinio streso prasidejo sirdies skausmai. Ar man dabar visa gyvenima gyventi su antidepresantais? Kodel mane laikas negydo? Gyvenimo metai eina, o as ne gyvenu o egzistuoju.

Tokioje situacijoje niekas jums nepades, as sutinku, kad laikas tik isgydys jusu sirdi. Mano situacija buvo dar blogesne: mes susipazinome kai man buvo 15m., jis buvo pas mane pirmas ( dabar gailiuosi), mes draugavome 3metus., paskutinius 1.5metu jis gyveno su kita ir kartais atvaziuodavo pas mane. Galiausiai jis isejo, bet iseidinejo labai ilgai nes apie puse metu negalejo niekaip nuspresti kuri is musu jam labiau reikalinga, galiausiai pasirinko ja( beje ji buvo jo drauge nuo pat vaikystes, ir buvo jam kaip sese-cia jo zodziai). As padariau viska kad ji susigrazinti, bet va jau praejo laikas ir viskas pasibaige. Taigi laikas gydo ;) sekmes

Taip turbut dauguma zmoniu tai patyre....ir as irgi. Bet as vietoj to, kad sedeti ir verkti pradejau tvarkyti savo isvaizda. Stipriai sukudau, pakeiciau stiliu. Meciau rukyti. Galiausiai jis grizo ir man pasipirso. Tik man to jau nereikejo. As nei minutes nesigailejau, kad mes issiskyreme, taigi laikykis ;)

Taip as tave suprantu...Mano atvejis buvo dar blogesnis....Taip pat isejo be jokio paaiskinimo, o dar pas 40mete moteri. Geriausias gydytojas tai laikas. Taigi laikykis...

Aciu visiems uz gerus zodzius. Tiesiog tai ivyko labai netiketai ir nuo to dar sunkiau. Kaltinu save...turbut elgiausi kazkaip blogai....Jis labai lengvai mane uzkariavo ir as atidaviau jam savo kuna ir siela ir jis turbut per lengvai visa tai gavo....Dabar as suprantu, kad jis visai nebijojo manes prarasti. Ne noriu apie tai galvoti ir gailetis saves, bet vis tiek galvoju ir gailiuosi....

Ka galima pasakyti.....labai liudna....Isivaizduoju kaip tau skaudu. Sutinku su Baronu, laikas gydo... Pasistenkite kuo nors uzsiimti, man tokiais atvejais padeda darbas.... Pasistenkite kuo maziau buti vienai, susitikinekite su draugais, bukite tarp zmoniu. Tikiuosi, kad tavo ateitis bus laiminga ir tu rasi tinkama zmogu....

Dabar Jums beprasmiska kazka sakyti, Jus vistiek neklausysite jokiu patarimu. Pades tiktai laikas. Musu psichika ( gerai kad butent tokia ji yra), viena diena leis Jums suprasti, kad neverta visa likusi gyvenima asaroti. Jus suprasite, kad Jusu laukia tukstanciai vyru kurie verti Jusu demesio, o Jums beliks tik apsidairyti ir pasirinkti tinkama :)

Tu ne skuduras, tai normali zmogiska reakcija, ir taip praeis, tiesiog reikia laiko. As zinau, kad tau dabar labai sunku, bet tai reikia isgyventi. As suprantu, kad tavo savymeile yra uzgauta, bet tu jokiu budu neuzsidarynek savyje. Gerai viska apsvarstik, greitai tu suprasi, kad cia buvo tiesiog ne tavo zmogus. :)