Neištikimybė

Tai buvo pirmasis kartas, kai buvau neištikimas savo žmonai… Ji kaip tikra audra įsiveržė į mano pasaulį. Iki tol jis buvo ramus – darbas, namai, kuriuose lauke drauge ir jos mažametis vaikas. Mūsų santykiai jau senokai buvo pašliję, bet ne vienas iš mūsų nesiryžom kardinaliems sprendimams. Dar kažko laukėme, nors dabar suprantu, kad veltui.

Taigi, į mūsų darbovietę buvo priimta mergina Ugnė – praktikai. Jau su pirmu įžengimu ji įnešė jaunatviškos energijos. Pradžioje ypatingo dėmesio nekreipiau – buvo užvirtę darbai ir šiaip visokios mintys apie ateitį. Tačiau jaučiau, kad jos energija ir jos buvimas mane veikia, ir veikia taip įelektrintai (manau, suprasite). Nebuvo ji plepi, kaip daugelis jaunų merginų. Nebuvo ir vulgari. Turėjo gerą skonį. Man patiko jos taktiškumas ir dalykiškumas. Jos juokas, lengvumas, natūralumas ėmė mane traukti ir jaudinti. Vis dažniau ėmiau ją kalbinti, ieškoti jos akių. Nuo minčių, kurios mane ėmė persekioti, oda bėgiojo šiurpuliukai. Jaučiau, kad ir ji mėgsta flirtą. Tačiau ribojo save darbo vietoje.

Be to, kad ji visada atrodydavo nepriekaištingai, jos veidą visada puošdavo šypsena. Ėmiau apie ją galvoti vis dažniau ir dažniau. Paslėptas flirtas darbe jau ėmė jaudinti iki išprotėjimo. Jaučiau, kad ji mane „kankina“ sąmoningai, man tai patiko. Tačiau vieną dieną nebeiškenčiau.

-Kavos? – paklausiau. Ji atsake: – Ne, – ir nusišypsojo. Viduje iš karto kilo klausimas – kodėl? Bet ačiū dievui, ji greitai atsake. – Aš negeriu kavos, neskanu. Man palengvėjo. – Tuomet arbatos. – Gerai, tu gersi arbatą, o aš vyną – atsake ji ir vėl kerinčiai nusišypsojo. Apšalau. Kai paklausiau, kur lekiam. Ji atsakė: – į Trakus. Kavine ant ežero kranto tą šiltą vakarą buvo kaip tik. Jos taurėje spindėjo raudonas vynas, kaip ji išsireiškė – deginantis, o mano puodelyje garavo arbata su lašu romo. Liežuvių tempti nereikėjo. Kalbos pačios liejosi. Ypač daug klausinėjau apie ją. Ji pasakojo apie savo aistrą keliauti – šalis, kurias aplankė ir pan. Aš ją ryte rijau. Ji buvo tokia atsipalaidavusi, mane net ir tai jaudino. Kai taurė ir puodelis ištuštėjo, ji pasiūlė pasivaikščioti. Kaip man knietėjo paimti ją už rankos. Mes ir vėl kalbėjomės – apie gyvenimą, knygas, sportinius automobilius, kuriuos abu dieviname. Jaučiau, kad ji yra atsargi. Žinoma, juk ji žinojo apie mano padėti – aš gyvenimu ne vienas, esu įsipareigojęs. Neiškentęs paliečiau jos ranką. Ji suvirpėjo, tiek mano, tiek jos oda nubėgo „skruzdes“. Aš sugniaužiau jos ranką savo delne. Dabar jau ėjome tylėdami. Buvo gera. Nebereikėjo žodžių. Buvo velniškai gera. Kai parvežiau ją namo, jau buvo gerokai po vidurnakčio. Mes išbuvome kartu 5 valandas ir jos ne kiek neprailgo. – Buvo labai gera, – ištarė ji ir prigludo prie manęs. Aš įkvėpiau jos kvepalų aromato ir apšalau. Suradau jos lupas ir švelniai pabučiavau. Bijojau ją išgąsdinti. Bet ji neišsigando, paglostė mano plaukus ir savo žvilgsniu priminė, kad jai jau laikas. Ir aš ją paleidau, nors nenorėjau. Kitą rytą darbe abu jautėmės šiek tiek suvaržyti. Ji manęs nevengė, bet kaip ir vakar buvo taktiška ir atsargi. Tokie mieli žaidimukai tesėsi dar pora savaičių – pokalbiai po darbo, vynas, šokiai klube. Beje, ji išmokė mane šokti tango ir salsą – ji puiki šokėja. Be lengvų prisilietimų ir mažų bučinių daugiau nieko nebuvo. Aš ją puikiai supratau. Jaučiau, kad norėtų pasiduoti aistrai taip pat kaip ir aš, bet ji tvardėsi. Tvardytis kaskart teko ir man, o tai būdavo vis sunkiau ir sunkiau.

Ji apvertė mano gyvenimą. Įnešė tiek daug naujų pojūčių. Tarsi iš naujo gimiau. Atsirado noras kažką veikti po darbo – šokti, keliauti, skaityti, galiausiai buti su ja. Visi man sakydavo, kad pasikeičiau, dažniau šypsausi ir t.t.

Kai iki jos praktikos pabaigos beliko vos pora dienu ėmiau nerimauti. Mes buvom sutarę ir toliau bendrauti, bet bijojau, kad viskas bus kitaip. Paskutinę dieną mūsų kolektyvas po darbo surengė jai mini atsisveikinimo vakarėlį. Šiek tiek šampano, jos padėka ir visi skirstėsi namo. Ji tvarkė paskutinius popierius, kuriuos turėjo kitą dieną išsiųsti, aš taip pat likau – laukiau kliento. Kaip apsidžiaugiau, kai jis paskambinęs pranešė, jog neatvyks. Stebėjau ją, kaip ji dirba, kaip juda. Ėmiau degti viduje. Tas pats jos aromatas mane apsvaigino. Priėjau. Apkabinau. Ji tyliai sudejavo. Nuo mano stalo žemyn greitai skrido visi daiktai (ačiū dievui, kompiuteri jau buvau sudėjęs į dėklą). Plyšo sagos iš mano marškinių. Jos suknelė taip pat neužtruko užsibūti ant jos kūno. Aš tikrąja ta žodžio prasme svaigau. Po mėnesio bendravimo ji buvo taip arti. Ji virpėjo, jos kūnas nuo mano bučinių ir glamonių taip gražiai išsiriesdavo. Speneliai buvo stangrūs. Kūnas sportiškas ir kvepėjo tais pačiais kvepalais. Lupos kaip ugnis degino. Seniai bejaučiau tokį geismą, tokią palaimą. Pirmas toks kartas..toks..net trūksta žodžių. Beje, ir čia ji buvo atsargi – apsauga būtina. Aš pritariau. Mes neskubėjom, mėgavomės vienas kitu. Aš ją visą sugėriau į save. Ji beperstojo mane bučiavo, o jos akis puošė blizgesys. Ji nusižengė savo nuostatomis, niekada nebūti „antra“ ar griauti šeimą. Aš ją raminau, atsiprašinėjau, jaučiausi kaltas. Ji mane nuramino pasakiusi, kad nesigaili ne akimirkos, ne vieno bučinio, visiškai nieko. Po kiek laiko nusijuokusi ironiškai tarė: – Koks tas gyvenimas moka buti žiaurus. Tyla. Ji apsirengė ir suknelė greitai sugėrė prakaito lašus nuo kaklo, krutų ir nugaros. – Aš tave įsimylėjau, – tyliai tarstelėjo, – bet taip yra per sunku. Nemėgstu melo ir veidmainystes. Tegul gyvenimas mums parodo, kaip bus ateityje. Aš visada busiu šalia. Paskambink kada, nulėksim į Trakus. Atidavė man kontoros raktus, dar kartą karštai išbučiavo mano lupas ir išlėkė. Kaip audra. Kaip tą dieną, kai tik peržengė kontoros slenksti.

P.S. džiaugiuosi, kad audra vis dar tęsiasi (po trumpos pertraukos) niekur neskubant, ir svarbiausia be jokio kaltės jausmo. Ji yra vienintelė.