Karsta. Vasara juk, kai oras lipnus nuo ziedadulkiu ir vapsvu duzgimo. Uzmiescio sodai alpsta pritvinke kaitros, o seno namuko durys sunkiai girgzteli dviems pabegeliams braizantis apie spyna… Puiku: trys dienos ramybes, braskiu ir drumzlino, silto kudros vandens. Taipogi tingaus drybsojimo bei neskubiu dregnu buciniu – juk, rodos, mes siek tiek daugiau nei svelnus draugai. Siltnamiu laistymas, pavirtes gaudynemis ir smagiais pasigrabaliojimais nukritus (tycia, mylimasis?) ant tako, bandymas degintis, kai tu ropinedamas aplinkui vis begediskai krimsteli i sedyne, knisimasis tvankioje palepeje...

Viena ziemos diena as su draugemis buvome lauke sugalvojau nueiti iki savo vaikino kai nuejau iki jo namu ten buvo jo draugu ir kai jie mane pamate uzsipule ir ismaude sniege o jis (mano vaikinas) atbego ir padejo jiems mane maudyti sienge drauges isilakste likau viena tada jis liepie baigti parsivede mane pas save namo pasiule arbatos pas ji tevu nebuvo jie buvo sode mes begerdami arbata snekejom ir pakaluse jis manes ar man nesalta pasakiau siek tiek jis mane apkabino ir pabuciavo. Bebuciuodamas pradejo glamoneti nurenge megstini, maikute, dzinsus likau tik su apatiniais as jam tai pat viska...

Sveikučiai, daug kartų lankiausi šiame puslapyje, bet niekada net nepagalvojau, kad ir aš atsiusiu savo pasakojimą. Tiesiog norėjau išsipasakoti, nes dar niekam nesakiau, kad aš jau nebe mergaite. Iš tikrųjų nesu bloga, bet ir nesu gera mergaitė, nors daugelio nuomone apie mane gan gera. Taigi, turiu aš draugą ir draugaujam mes jau 2 metus, bet vis dar buvau nekalta, nors anksčiau tikrai turėjau daug galimybių tai padaryti ir su buvusiais draugais ir pan. Tiesiog nenorėjau prarasti savo nekaltybės, kuria labai vertinau ir tiesiog nejaučiau noro „tai padaryti“.  Mano draugui...