Specialiai tau

Karsta. Vasara juk, kai oras lipnus nuo ziedadulkiu ir vapsvu duzgimo. Uzmiescio sodai alpsta pritvinke kaitros, o seno namuko durys sunkiai girgzteli dviems pabegeliams braizantis apie spyna… Puiku: trys dienos ramybes, braskiu ir drumzlino, silto kudros vandens. Taipogi tingaus drybsojimo bei neskubiu dregnu buciniu – juk, rodos, mes siek tiek daugiau nei svelnus draugai. Siltnamiu laistymas, pavirtes gaudynemis ir smagiais pasigrabaliojimais nukritus (tycia, mylimasis?) ant tako, bandymas degintis, kai tu ropinedamas aplinkui vis begediskai krimsteli i sedyne, knisimasis tvankioje palepeje po kazin kokius skudurus nuolat lieciantis prakaituotais kunais – elektros iskrovos ir zvilgsniai „kas-gi-siandien-nutiks?“. Vakarui pagaliau uzgesinus saule apibegu visus uzkampius, surenku laistytuvus ir pavienes uogas. Issidrebiu zoleje, nors ir vesi bjaurybe. Tolumoj pradunda traukinys sudrebindamas zeme, o dunksejima pratesia tavo basos kojos, kai tamsoje leki link manes. Pasoku, kad netycia nenumintum savo princeses – balos karalaites – ir ipuolu tau i glebi. Niurni ir kramtai kakla gniauzydamas rankomis visus mano lobius. Aukstyn – pirstai uztikrintai brezia kelia per nugara, zemyn – suspaudzia tuos stangrius pusrutulius ir stumteli link saves. Gerai, as nedrovi. Hm… Nesmagu atsilikti: kojos sulinksta, apkabinimas stiprus lyg gniauztai, tad nubreze lanka virstam i pieva. Keista, bet nebesalta. Net tada, kai zaibisku (suplanuotu?) judesiu trukteli marskinelius i virsu. Nugara siurpsta nuo naktines rasos, o krutys – nuo tavo isdykusiu dantu. Leciau, brangusis, gal as ir be galo isdykusi, bet vis delto – dar mergaite. Tampau tavo gaurus, o tu – manasias kelnaites. (Duokit dar nuogo kuno! Duokit dar nuogo kuno!) Zinau, kad dabar pulsi karstaja teritorija – liezuviu, lupom, pirstais, ak, tik prasau, nepagyvink zaidimo obels sakelem… Kvepuoji Ten ir atsargiai lyzciodamas priglundi dar arciau. Visu veidu, mielasis, nes mums abiem taip patinka. Gerybiu ola prasiveria pasitikdama tavo liezuvi, svelnu ir karsta, jautru ir virpanti. Pirmyn, atgal, i virsu judesiu „come here“, netoli i sona, kur jau plaka antra sirdis… Kas darosi? Kojos – tarsi dvi akmenines kolonos, nedristancios krustelti, kad nenugintu baikstaus malonumo. Saltos pirstu pagalveles praskleidzia raudonas uzuolaidas, kad lupos galetu isisiurbti. Belieka rankom kabintis i zole pajutus siurkstu bucini. Suimi mane stipriau, net nyksciai nuslysta ikaitusiu grioveliu. Ikask man vel, mylimasis, jau nebesuvokiu, kur esu, tik ismeigus neregincias akis i dangu drebu sitaip pirmakart gyvenime tau dar beragaujant to pernokusio vaisiaus minkstima… …o paskui guliu rami ir be jokiu minciu. Patenkinta visom prasmem balu karalaite, suleidusi nagus pirmajam savo nugaletojui i plaukus…