Tos akys kurios i mane ziurejo, tos zalios akys kuriu as niekados nepamirsiu, niekada nepamirsiu to zvilgsnio kuris pasake daugiau nei milijonai zodziu, daugiau nei ilgiausi romanai… O tavo rankos kurios liete mane… kuriu kiekvienas prisilietimas buvo svelnus, o joms apkabinus paskesdavau glebyje, kurio man taip truko… O buciniu apibudinimui man neuztektu zodziu…
Niekados pepamirsiu musu susipazinimo vakaro nors nieko tada neiviko… Tu paprasciausiai atejai i bara kuriame as dirbau padaveja. Tu buvai su pora draugu. Taciau nei i tave nei i juos neatkreipiau denesio. Kai as priejau prie jusu tu mane pradejai kalbinti, o as tau atsakinejau kaip eiliniui klientui kuriuos aptarnaudavau dirbdama.
Rytojaus diena man nereikejo i darba. As ramiai atsedejau paskaitas ir kai jau pavakare grizinejau i bendrabuti vel pamaciau tave su tais paciais draugais, pasirodo tu gyveni salia mano bendrabucio, taciau kazkodel as taves nepastebedavau… Bet dabar as tave pastebejau, musu akys susitiko, as pirma karta sutikau ta tavo zvilgsni ir tada tau kazka pajutau, bet tada pati gerai nesupratau koks jausmas gime manyje…
Tu priejai prie manes, pasiulei pasivaiksciot, as sutikau, tas atsakymas issprudo man automatiskai…pati nesuvokiau, o as jau einu gatve, tu kazko manes klausei, o as atsakinejau, taciau dabar net nepasakyciau apie ka mes kalbejome…
Tu paemei mano ranka, tada as pirma karta pajutau tavo ranku svelnuma, kazkodel as panorejau kad tu niekada jos nepaleistum, tas jausmas buvo keistas niekada dar to nejauciau nes ta vakara as pirma karta supratau kas yra meile… as tave pamilau… pirma karta kazka pamilau…
Kuri laika mes susitikinejom, tu mane aplankydavai per mano darbo valandas. Taip..tos minutes, valandos praleistos kartu su tavim laimingiausios mano gyvenime…
Penktadienio vakaras man laisva diena, todel vakara ruosemes praleisti drauge. Mes vaikstinejom… kaip ir ta pirma vakara…
Rytoj tu turi nuvykt i Vilniu zinoma sekmadieni grisi todel visai neilgas laiko tarpas kai nesimatysim, juk ir seip kartais tiek laiko nesimatydvom… Bet tada mano sirdis kuzdejo apie kazkoki pvoju, apie tai ko as tada neklausiau…
Mes vaikstinejom tu pasiulei man uzieti pas tave, as sutikau. Tu atnesiai alaus. atsisedai salia ir apsikabinai, musu zvilgsniai susitiko, as uzsimekiau, pajutau tavo lupas ant savuju, tavo rankos klaidziojo po visa kuna… jos buvo miklios… tu mane paguldei ant nugaros ir svelniai uzguliai, tavo miklios rankutes nurenge mano negztuka, po truputi likau vis su maziau rubu… taip pat as pradejau nurengineti tave kol abu likom nuogi… Tu buvai pirmas kuris mane pamate nuoga… Tavo buciniai paliete visa mano kuna…
Skausmas buvo taciau ne toks kokio as bijojau… tavo judesiai buvo tokie svelnus…
Ryte mes atsisveikinom, man buvo neramu, nujauciau kazka blogo, kai tau ta pasakiau tu tik nusisypsojai: „juk as tik i Vilniu ir atgal“ Pabuciavai… ir isvaziavai…
Tai buvo paskutinis bucinys paskutinis zvilgsnis i tave… sekmadieni laukiau taves griztant… nesulaukiau…
Pirmadieni is tavo draugu suzinojau ko labiausiai bijojau: tu vaziavai is Vilniaus patekai i avarija ir…..
Tai buvo viena siaubingiausiu dienu Asaros liejas visa diena ir po jos… Norejau tiktai prisiminti ta zvilgsni kuri ir dabar matau kai uzsimerkiu… Netikejau kad galesiu kada nors myleti… Nesuprantu ir dabar kodel Dievas toks neteisingas, kodel kai ir taip nieko neturiu atima ta zmogu kuri buvau susiradusi…
DIEVE,! KODEL turi mirsti jauni zmones, kuriu mirtis sukelia tiek skausmo….? Kodel palieki mylincio zmogaus sirdyje tustuma…kuria taip sunku uzpildyt….??
Loading ...