Laiminga? Visi jai pavydejo. Visko. Zydru kaip dangus akiu, akinancios sypsenos, sviesiu garbanotu plauku, madingu drabuziu, kalno pinigu, svelnaus, svaiginancio balso, uzburianciu judesiu, tobulo kuno, perspektyvaus darbo, nuolat ja supancio demesio, darnios seimos, tobulo, be proto ja mylincio vyro… Vardinti toliau? Nereikia, jau ir taip pakankamai. Bet.. ar tikrai? Gimines, geri draugai ir siaip pazystami – visi – vieningai kartojo, kokia ji laiminga moteris. Dar tokia jauna, o tiek pasiekusi gyvenime, jai tikriausiai pasiseke labiausiai pasaulyje. Ak, kokia ji laiminga! Laiminga, laiminga, laiminga.. Ka reiskia “laiminga”? Tobula isvaizda, traukiancia tiek vyru gaslius, tiek moteru pavydzius zvilgsnius? Kodel niekas nepagalvoja, kiek asaru kainuoja buti tobula? Niekas. Pilna pinigu pinigine ir milijona kartu didesne saskaita banke? Pinigai laimes neatnes. Teisingiau, nei teisinga. Sypsena, pro kuria sviecia grazi akinamai baltu dantuku eile? Ar daznai mes sypsomes nuosirdziai? Vieni kartais, kiti – niekada. Tureti perspektyvu darba? Ne visada jame esi saziningas, o kur dar kaltes jausmas, kad tas darbas ne tavo, o tiesiog tau. Demesys? Jis vargina. Labiau, nei bulviu kasimas pas mociute kaime. Be proto mylintis, svelnus, demesingas, kitaip tariant, idealus vyras? Ar tikrai? O kas, jei tai tik kauke? Kuri isnyksta, vos tik „idealusis“ lieka su „laimingaja“. Ir kartais truksta tiek nedaug, kad „laime“ pakeistu laime. Tik vieno atitrukimo nuo grandines. Tik vieno drasaus zingsnio. Rizikos. Uz kuria tau dovanoja valandele, kai tu sypsaisi is sirdies. Ta nakti ji nusimete kauke. Neslepe nei didziuliu melyniu ant kuno, nei sielos zaizdu. Ji buvo savimi. Nelaiminga, taciau istroskusi laimes. Akimis maldaujanti jos. Svelnus apkabinimas. Raginimas palikti apgaule. Tik kelioms minutems. Rizikuoti… Rizikuoti. Drabuziai, is kuriu plysta sagos, krenta ant zemes. Kruopsciai nulakuoti ilgi nagai braizo nugara, traukia link saves. Arciau, dar arciau. Kvepavimas trukineja, prakaito laseliai nuseja kakta ir kakla. Nugara issiriecia pajutus taip seniai lankiusi ja jausma. Karstis uzlieja kuna, kuriuo bega smulkus, jaudinantys siurpuliukai. Kunas nebevaldomas. Kaip ir aimanos. Rankomis isitveria i paklode, dar labiau issiriecia ir dar po poros giliu judesiu nurimsta ir uzsimerkia. Ir nusisypso. Nuosirdziai.. Laime. Nors tik viena akimirka. Kai norisi skristi…
Loading ...