Jis buvo simpatiskas… Tamsoko gymio, neaukstas, izuliu rudu akiu. Vyresnis. Susipazinimo aplinkybiu nepasakosiu – nenoriu, kad kas ji ar mane atpazintu… Nuo pat pazinties pradzios intensyviai flirtavome. Laideme vienas kitam uzuominas, svaideme dviprasmiskus zvilgsnius… Vis juokavome, kad reikia kartu isgerti. Ir karta jis atvaziavo manes pasiimti… Nesitikejau sito, nebuvau tam pasiruosusi, taciau… kodel gi ne? Juk tik pasedesiu. Iskart tiesmukiskai pareiskiau: „Neketinu siandien su tavimi krustis, jei tau tai nepatinka – keliauju namo“. Jis tik guztelejo peciais ir kazka su nuostaba sumurmejo, mazdaug: „Ka zmones sau galvoja…“
Sedejome miske. Gurksnojome alu. Ne, neapsvaigome – nedaug to alaus tebuvo, o ir tas pats nelabai lindo… Sneka rezgesi nelengvai. Oras aplink – pritvinkes geismo. Tik geismo. Ir pirmasyk galima ji patenkinti. Galima… Nenoriu. Nesu lengvai prieinama. be to, tu pernelyg nerimtas, kad ir desimtmeciu vyresnis. Nenoriu, sako man mano smegenys. Bet atsiranda kazkas galingesnio uz jas. Geismas. Nevaldomas, nesutramdomas, kreciantis, verciantis virpeti sunerimusi kuna… Labai nedaug tave pazistu, nes, regis, tu ne toks, kokiu dediesi. O gal? Nezinau. Nezinau, nes paprastai sveika ir salta mano prota aptemdo nezmoniskas geismas, niekad nera taip buve ir kazin ar kada bebus; susale griztame i masina, cia tiesiog savaime imame buciuotis, tu lieti mane drasiai, esi patyres ir izulus, as bandau tave atstumti, bet atstumusi vel pati spaudziuosi prie taves, erzinu liezuviu ir rankomis… Vel bandau sustabdyti veiksma, ikalbinti grizti i miesta ir keliaut kiekvienam i savo namus, bet tu, uzuot pasidaves ikalbinejimams, lieti mane vis stipriau, arteji prie tos vietos, kur dar nieko nebuvau prisileidus, o stai tau pavyksta prasiskverbti, kad ir stabdomam… Pavyksta, nes noriu taves tukstanti kartu stipriau nei sugeba papriestarauti tas sveikas ir saltas, bet nuvarges protas… Pavyksta. Ir tu jau judi manyje, spurdi kone konvulsiskai, malsini taip ilgai kesta alki… Skauda, bet… tiek to. Nesakau tau nieko. Jokio kraujo, ir tu nieko neitarsi.
Po to mes susitiksim dar keleta kartu, tiek, kiek privers aplinkybes. Taciau as busiu siurksti ir atstumsiu tave. Tam yra priezasciu, ir mes abu jas zinome. Niekada jo nepasiilgstu. Bet sitokios aistros – taip. Niekad veliau sito nepatyriau ir tikriausiai nebepatirsiu. Ir, nors beveik niekad jo neprisimenu, kartais susapnuoju ta geisma. Ir prabundu virpedama…
Loading ...