Natalija

Mes esame klasiokai nuo pat pirmos klases, tad esame labai geri pazystami! Anksciau jis (pavadinkime ji, tarkim, Donatu) mane pravardziuodavo su kita klases sutve, bet as i tai nekreipiau demesio. Meile Donatui pajutau tuomet, kai jis labai artimai bendravo su kita, tuomet man buvo 15 metu. Bet, mano dziaugsmui, as buvao Donato patiketine. Mes viena kita mylejom kaip broli su seserimi! Namie as dziaugdavausi, nuotaika budavo sauleta ir giedra, pasileisdavau muzika ir svajodavau, svajodavau, svajodavau…

Karta ejau su dar dviem drauguzem – Agne ir Jolanta (jos buvo vos ne graziausios klaseje) i valgykla, ir staiga prie musu priejo Donatas ir jo du draugeliai ir pradejo sneketi: – Penktadieni bus Valentino vakarelis, ir mes ieskomes poros! – tare selmiskai nusisypsodamas Jolantai, o man laaabai suspaude sirdi, kad vos vos neistrysko asaros. – Tai… gal kuri nors noretu su manimi pasokti ir buti vakaro pora? Agne ir Jolanta meiliai nusisypsojo, ir ju sypsenose aiskiai buvo matyti zodziai – „mes trokstame taves!“ Jis i jas be galo graziai pasiziurejo, ir as pasitraukiau i kamputi, kad nematyciau skaudzios scenos, kaip ir eilinius metus, kai jis kviete klasiokes i vakarelius, bet si diena liks mano atminty visa gyvenima, jauciu tai… Bet… – Nati (mano vardo trumpinys), ar sutiktum buti mano pora vakarelyje? Akimirka pasijutau, jog as akimirksniu sudegiau ir manes nebeliko, bet ne! As toliau egzistuoju! Istaisiusi „holivudiska“ sypsena ir su dideliausia meilia sutikau! Donatas atrode puls ant mano kaklo, bet susilaike – viesumoje jis to neisdriso padaryti, bet as jauciausi, kad as papuoliau i jo glebi ir norejosi ten likti visa gyvenima… Jis paziurejo i mane savo gintaro akimis ir pervere mano lupas… To as ne visiskai tikejausi, bet jauciausi lyg devintajame, o gal ir didesniame danguje… Toliau viskas vyko kaip ir buvo, bet as likau pakyleta… Po pamoku ejau nuosaliu mokyklos kampu namo, ir, mano didziausiam netiketumui, Donatas pasivijo mane ir iteike placia ir kvapnia roze. Isplestomis akimis ir sypsena klausiu: – Is kur ja gavai!? – Viska Detaliau pasasakosiu po vakarelio – ir jis vis leciau linko salia manes, padejo rankas ant peciu, veliau apkabino mane, bet taip svelniai, kad net neisivaizdavau, kad jis salia manes, ir jo siltos, rausvos lupos isiskverbe i manasias… Buciavosi nepakartojamai… Jo buciniui neprilygo prancuziskasis… As ji stipriau pastumejau salia ir tai pat prisidejau… Bucinys, atrode, truko visa amzinybe… Bet jis veliau svelniai atsitrauke ir Donato akys suzvilgo paauksuotu gintaru ir dar aistringiau pervere mane kiaurai… Stengiausi nukauti zvilgsni, bet jis svelniai perbrauke ranka ir pirstais per mano veida ir priverte uzsimerkti. Kai atsimerkiau, jis buvo dinges. Jauciausi nepakartojamai…

Penktadienis. Valentino vakarelis. As pilna sidimi meiles ateinu i vakareli. Donatas jau laukia manes. Pazvelgusi i ji noretusi, kad butumeme vienut vienuteliai sioje klaseje ir jis mane uzvaldytu, bet mano noras neissipilde… Donatas padejo ranka ant mano peties ir susnibsdejo meilius zodzius. Bet dabar as prisiminiau: anksciau jis manes nekente, bastesi su kitomis klases mergomis ir i mane ziurejo kaip i brangiausia sese, bet ne kaip i mergina… O dabar mes esame sio vakarelio pora… Staiga visi prisiminimai issisklaide – Donatas mane pastumejo sokti, ir as sutikau, nors visai nemokejau… Jis soko kaip princas, o as kaip Pelene… Donatas mane stipriai apkabino ir pradejo tyluteliai man i ausi dainuotidaina, kurios pavadinimo tiksliai as nezinau, bet girdejau „Romeo ir Dziuljeta“ filme. Jau galvojau, kad mano svajone issipilde su kaupu, bet tas kaupas issiverze po vakarelio… Mes einame is mokyklos apsikabine, ir jis si karta nebijo manes apkabinti viesumoje ir pabuciuoti… Stai mokyklos kiemas, turime issiskirti, bet jis ne nenumano pasitraukti. – Ar noretum ateiti i mano namus? Mama nepapriestaraus, garantuoju! – ir vel mane pervere savo visagaliu zvilgsniu. As isitempiau ir siaip taip istariau „taip“. Donatas parodo savo perlinius dantukus ir paglosto mano plaukus. – Tu nuostabi! Labai apgailestauju uz pradines… – as tai jau supratau ir padejau pirsta prie jo lupu. – Jau seniai atleidau!… Taigi, kelias nusitiesia i jo namus, o as vis galvoju – ar nutiks tai ar ne? Prie jo namu mus pasitinka jo mama. Jis tokia gera ir ne nepaklause quot;ka tu cia isivedeiquot;, bet jau automatiskai pasisveikino su manimi ir ivede i jo jaukius namus. As nusirengiau svarkeli ir palaukiau Donato. Na, ateinu i jo kambari. As cia pirma karta, ir man nuostaba buvo – jis toks skirtingas ir visai nepanasus i mano! Donatas paleido romantiska muzika ir paziurejo i mane, letai priejo ir nurenge man megztuka. „Tai ivyks“ – pagalvojau as ir nesipriesinau, o atsegiau jo svarko sagas. Palaipsniui as likau tik su kelnaitemis ir liemenele, o jis tik su trupikemis. Kaip tikras dzentelmetas, Donatas mane pakele ir nusinese ant savo lovytes ir… mano nuostabai, pasodino! Jis pagloste man krutine ir sikarta pazvelge klausiamu zvilgsniu. As selmiskai nusisypsojau ir viena ranka padejau ant krutines, o kita uzkisau uz kelnaiciu. Jis pasitenkindamas uzsimerke ir nusisypsojo… As, aisku, uzkisau ranka uz jo trumpikiu ir letai jas numoviau. O jis atsege manasias (jos buvo uzsegamos „knopkem“) ir atsege liemenele… Muzika mane ikaitino, o jis dar labiau! Jis turejo dideli ir storoka daikciuka, ir as del to labai dziaugiausi. Jis buvo su prezervatyvu, ir as nusiraminau. Donatas mane apkabino ir mes vartaliojomes, jis man buciau krutine… Tik isgirdom: – Donatai, einu i parduotuve nusipirkti vaistu. Neuztruksiu! – ir trinktelejo durys. Jis nesustojo, buvo erzilas, ir pagaliau jis atsidure manyje, o as po juo. Pradejau dejuoti, o jis pasitenkindamas „murksejo“ ar kazkoki panasu garsa skleide… Aisku, jis truputeli „pasismaukydamas“ dare, o man buvo nerealus „kaifas“. Pradejau garsiau dejuoti, o jis dar daugiau „smaukyti“, kol daejo iki rekimo, bet zinojau, kad taip bus. Palaipsniui itampa nusileido, ir as, ir Donatas apsiraminome. Paskui norejome isbandyto tokia poza: as sedziu ant stalo, o jis stovi. Bet – po paraliais – jo mama grizo. Bet vis tiek isbandem. Man skaudejo ne taip, kaip isivaizdavau, tad paveziau ir antra karta – as tai pat dejavau ant jo peties, ir daejau iki garsaus dejavimo, o jis pradejo prasyti, kad neleisciau garsu, nes jo mama isgirs. Stengiausi, ji suspaudziau tarp koju, kad nerekciau, o Donatas mane stipriai apkabino ir toliau savo vare. As jau rekciau, bet uzverciau galva ir tankiai kvepavau. Donatas kvepavo tai pat. Kai pabaigem, apsirengem apatiniais rubais ir atsigulem i lova, kurioje dar glebesciavojes… 22.00 vakaro as is jo namu jau buvau isejusi, o jis pro langa siunte oro bucinius… Vakaras buvo nepakartojamas…

Kita diena as ejau i shule jau ekstravagantiskiau pasidaziusi ir atviriau apsirengusi – vakaras mane paskatino pasikeisti. Mokykloje mes susitikom, pasibuciavom ir vaiksciojom susikibe uz ranku. Kitos mergos atvirai man pavydejo, bet toliau su manimi draugavo… Ne nesitikejau kad taip viskas susiklostys! Dabar mes ir toliau esame pora, o su merginomis geriausios drauges… Nesitikejau, kad mano svajone issipildys!