Mudu draugavome daugiau nei metus, bet intymiu santykiu tarp musu nebuvo. Buvome sauni pora ir tikrai negalvojau, kad galime issiskirti. Viena pavasario diena visi isvaziavome pas drauga i soda. Buvome septyniese, o tarp musu ir tavo buvusi mergina Aiste. Kai apygirtis nakti atejai pas mane, noredamas vieno, as nesugebejau tau „to“ duoti… Ir tu isejai. Po keliu valandu radau tave pas Aiste. Tiksliau, su ja… Lovoje. Besimylincius. Taip mudvieju santykiai nutruko. Nuo to laiko nesikalbejom. As galutinai paluzau ir pradejau saves nekesti. Po tos nelemtos nakties mudu nebendravome beveik metus. Kelias dienas po to stengeisi mane surasti, stengeisi bent jau paaiskinti, kodel mane isdavei, bet as taves neklausiau. Ir tau to uzteko. Nutolome vienas nuo kito — taip ir turejo buti. Paaugau as, manau, paaugai ir tu. Ne, ne tiesiogine prasme. Tiesiog atrodei man daug labiau subrendes. Pripazinsiu, kaskart mokyklos koridoriuje pamacius tave, sirdis pradedavo plakti smarkiau. Tu man tebebuvai grazus, taciau jau nebetoks mielas. Visgi nemanau, kad sugebejau tave pamirsti. Per tuos metus seke kelios trumpalaikes draugystes, bet visos jos baigdavosi vienodai — ne vienas ju nebuvo panasus i tave. Ir mane tai siutino, labai siutino. Man tebeatrodei tobulas ir jau seniai buvau tau atleidusi. Dariau viska, kad atkreipciau tavo demesi. Zinojau, kad tebedraugauji su Aiste, bet man tai nerupejo. Vakarais uzmigdavau su svajonemis apie tave, apie mus… Ir sios svajones igavo pagreiti artejant simtadieniui… Juk niekam ne paslaptis, kad dvyliktokams simtadieni organizuoja vienuoliktokai… Laukiau to labai, nes norejau, kad bent kelias akimirkas ziuretum i mane — saunia mergina ir gailetumeisi, kad mane praradai… Ir tai netruko pildytis…
Simtadienis. Pasipuosiau nauja savo suknele. Balta man tinka nuostabiai. Tarpdury pamatau tave ir sirdis trumpam nustoja plakti. Atrodai nepakartojamai. Juodas kostiumas ir balti marskiniai. Niekada taves tokio nemaciau, o taip norejau… Atrodai isdidus ir pasiputes, bet… pirma karta po sitiek laiko su manimi pasisveikini… As apakusi. Pagaliau. Atrodo, kad galeciau cia ir dabar tave pabuciuoti. Bet mano vizijas isblasko praeitis — juk mane isdavei su JA… O, vilka mini… Aiste jau salia taves. Pasisveikinimo bucinys… Fu, negaliu ziureti… Hmmmz… Grazi porele. Aiste ironiskai man nusisypso. Pikta. Bet as vis tiek kada nors jai atkersysiu… Tikrai. Nekenciu simtadienio. Melancholiska ir romantiska nuotaika tiesiog sunkiasi per sienas. Sunku buti vienai. Ratais sukasi poreles. Matau ir judu… Apsikabine. Nemaniau. Nekenciu taves? Jums gera, laimingi, o as…Turbut susidraugausiu su savo kede… Nesupratau? Ka cia veiki tu? Maloniai nusisypsai ir prisedi salia. Na, zinoma, paaiskini, kad Aistei jau buvo metas… Kalbames. Gera prisiminti senus gerus laikus… Laikus, kai buvom kartu ir be proto mylejom vienas kita… Viska, iki tos nelemtos nakties… Kalbames ilgai ir man tikrai gera… visada taip budavo. Metus jausta neapykanta kazkur dingsta. Nejucia verta pastebeti, kad zmones skirstosi. Draugai lekia i isnuomota bara ant mariu kranto. Kvieti mane kartu. Sutinku. Masinoje svelniai prie manes prisilieti. Apsimetu nepastebejusi.
Mes jau vietoje. Grazu. Kazkas uzsimena, kad pirtis jau karsta. Bet as juk neturiu maudymosi kostiumelio? Tai problemu nesudaro. Visi aplinkiniai pries eidami kaitintis dar nori kaip reikiant nusigerti. Pasiulai eiti mudviem? Nezinau kodel, bet sutinku. Greitai mudu jau pirtyje. Ji uzrakinama. Tu ta ir padarai. Kitu atveju prasyciau to nedaryti, bet juk tavimi bent jau kazkiek pasitikejau. Nesigediju savo kuno. Tu taip pat ne pescias. Raumeningas, ideges ir seksualus. Tiesiog ryji mane akimis. Karsta. Labai karsta. Atsisedi visai salia. Taip arti, kad galiu jausti tavo oda, tavo kvepavima. Kazkas ne taip… Tavo lupos nejucia prisiliecia prie manuju. Priesintis? Na jau ne? Taip ilgai sito laukiau. Ir man nesvarbu Aiste, nesvarbu kad tu su ja, nesvarbu, kad ja isduodi. Juk su ja isdavei ir mane? Tad busim atsiskaite. Labiausiai nukentesiu as? Ne. Dar mudvieju laikais norejau tau atsiduoti, bet jauciausi per jauna. Dabar nebe. Noriu buti tavo. Buciuoji mane. Tavo liezuviukas zaidzia su manuoju. Man gera. Tavo ranka slysta mano veidu, kaklu, krutimi. Nejucia atsegi liemenele. Pradedi zaisti su speneliais. As svaigstu… Buciuoji, laizai krutine ir palengva tavo liezuviukas leidziasi zemyn… Buciuoji mano pilva, bamba… netiketai nusileidi visai zemai… Kelnaites skrieja i sona. Mmmm… Kaip gera… Noreciau, kad tai truktu amzinai… vel grizti i virsu. Jauti, kad mano lupos issiilgo tavuju… Jauciu, kad tavo drauguzis jau kietas… Tu tikrai tam pasirenges…bet… palauk?Stop? Be apsaugos? Na jau ne. Tikrai nezinau is kur istrauki sargi (turbut nesu pakankamai blaiva, kad pastebeciau). Keista, niekada nesu jo realiai maciusi… Tu vel ant manes. Ar noriu tau uzmauti ji? O taip? Bet bijau. Juk dar niekada nesu maciusi tavo…O? Ne taip jau ir baisu, kaip tikejausi. Buna ir blogiau. Jis toks kietas… Pati uzmaunu tau sargi. Nebejauciu baimes, nes esu per daug isijautusi… Nedrasiai ieini i mane. Visa kuna perveria deginantis skausmas. Skauda. Bet as istversiu. Klausiamu zvilgsniu ziuri i mane. Tesk. Hmmmz… Privalau istverti… Aukstyn, zemyn, aukstyn, zemyn… Musu prakaituoti dregni kunai dabar kaip vienas… Buciuoji mane visa. Glamoneji visa kuna. Pripazinsiu, jausmas ne pats geriausias. Kalte. Gulime apsikabine ir tylime. Teisgirstu is taves „Aciu“ ir atsakau „Aciu tau“. Noriu miego…
Staiga. Kazkas jau baladoja i duris ir praso ileisti. Reikia mikliai susitvarkyti. Apsirengiame. Ant suolo liko truputi kraujo. Ji nuvalai su savo maike. Jau pasiruose duru atrakinimui. Ar kas ka itars? Ne, abejoju. Durys atsidaro. Aiste. Is kur ji cia? Ironiskai zvelgiu jai i akis. Aistes akyse pasirodo asaros. Nemanau, kad suprato, kas ivyko, bet atrodo tikrai blogai. Ji isbega. Tu paskui ja. As stoviu nejudedama. Apsirengiu. Neuzilgo jau sedziu su kitais prie stalo. Po gero pusvalandzio ateini tu. Judu issiskyrete. Tu liudnas neilgam. Greitai vel prisiglaudi prie manes. Taciau man to nereikia. Kartu su keliais draugais islekiu namo, palikdama tave viena. Atsisveikinant isgirstu tavo zodzius: „As tave myliu. Visada mylejau. Aiste tebuvo klaida. Tu pati nuostabiausia. Buk su manimi“. Nusijuokiu ir nueinu. Dar ilgai manes ieskai. Nori buti kartu. O as? Nesutinku. Kodel? Nes tu man NIEKAS. Isdavei karta, isduosi ir vel. Pasidaviau? Ne. As to norejau. Norejau pajusti, ko netekau TA nakti. Ir pajutau. Ir pagaliau, pirma karta po sitiek laiko galejau drasiai praeiti pro tave zinodama: „Visiskai nieko tau nebejauciu“. Tai nuostabus jausmas. Sutikes mane pasakei „Ko begi? Juk as tave padariau?“. Ne, neisizaidziau. Atsakymas buvo daugiau nei drasus: „Ne, brangusis Sarunai, klysti. Tai AS tave padariau?“. Mano ironiskas juokas buvo daugiau nei kerstas jam. Jauciausi nuostabiai. Zinojau, kad jis mane myli ir kad liks sugniuzdytas. Toks, kokia ilga laika buvau as… Nenorejau sutikti Aistes akis i aki, taciau taip jau gavosi… Niekinamu zvilgsniu ji ziurejo i mane ir priejusi tepaklause: „Kodel?“. „Keista. Visa laika norejau paklausti taves to paties“… Ji pasimete. As taip pat. Bet jauciausi atkersijusi. Zinau, kad esu bloga ir padariau neatleistina, bet argi nebuvo verta?… Zinau, kad kerstas nelabai geras dalykas, bet tuomet turbut negalvojau ir pasielgiau vedama instinktu. Dabar to gailiuosi, bet nieko jau nebepakeisiu.
Aciu, kad isklauset ir prasau nepykti uz istestuma — tiesiog norejau papasakoti nuosekliai. Tikiuosi, labai nepasmerksit.
Loading ...