Nenorejau sito, visiskai nenorejau… Nemylejau to zmogaus, beveik jo nepazinojau. Bet… Velu ka nors pakeisti. Iskyla su palapinemis prie ezero. Degtine. Daug degtines. Taip, geriau. Geriau daug. Metykit i mane akmenis, jei norit, bet as nusitasiau, mat pries keleta dienu tasai, kuriam norejau atiduoti save visa, pasisake mylintis kita. Uztat niekas nebebuvo svarbu, norejau tik kazkaip numalsinti sirdies skausma, kazkaip nusidziovinti asaras, kuriu per tas dienas isliejau daugiau, nei per visa savo iki tol dar neilga gyvenimeli. Jis prisedo salia manes, vepsancios i lauza. Kazkoks „draugo draugo draugas“, kuri pries tai buvau maciusi vos pora kartu. Prisedo, apkabino… O man jau buvo vis viena. Pasiule pasivaikscioti. Patraukeme paezere. Po kazkokiu gluosniu sustojome parukyti. Apkabino, eme buciuoti… Uzkiso ranka uz marskineliu… Beveik nesipriesinau, tokia abejinga viskam buvau. Suguleme ant zoles. Nurenge mane, bande sujaudinti, glamonejo… Nejutau nieko. Kai iejo, irgi nejutau nieko. Ziurejau per jo peti i debesis. Akys buvo sausos, verkti nebesinorejo. Jis baige aimanuodamas, po to gloste mane… O man buvo nusispjaut, gal ne tiek del isgertos degtines kiekio, kiek del to, kad sirdis buvo tuscia. Lyg isdeginta.
Po to jis elgesi su manim labai svelniai, graziai. Norejo tapt artimesnis. Tik man tai nerupejo. Nes tai buvo ne tas zmogus. Tai stai, atsiveriau… Aciu, kad isklausete.
Loading ...