Pirmas kartas su mokytoju

Merginų pirmas kartas

Tai buvo mano pirmas kartas su mokytoju. Aš keliavau autobusu į Vilnių ir ten netikėjai sutikau jį – mano buvusios mokyklos geografijos mokytoją. Autobuse buvo prietema, rodė kažkokį kvailą filmą, o aš jaučiau nuobodulį ir tarsi kažkokią elektros srovę, kuri per mane bėgo, ir labai didelę įtampą. Jaučiausi įsitempusi, ir įsitikinusi, kad kažką turiu nuveikti. Tiesiog negalėjau nustygti vietoje. Priėjau prie jo paprašyti telefono, ir užstrigau visai kelionei. Kaip jis vėliau tai apibūdino – įsiveržiau į jo Legendą 80 km/h greičiu (autobuso greitis).  Ir nebuvo jam kur trauktis, nes autobuso erdvė gan uždara… Valgė man iš rankų estišką šokoladą – vos pirštų nenuvalgydamas man – ir bandė perduoti ką jaučia telepatiniu būdu. O paskui, kai atvažiavome į Vilnių, dingo kaip į vandenį. Kai po kelių dienų jam pabandžiau paskambinti – atsiliepė šaltu balsu, pajuokavo, kad būtinai paskambins, tik kad nesupykčiau, jei tai atsitiks po metų ar dvejų…

Nepraėjo ne dveji mėnesiai. Vieną dieną skamba mobilus, ir girdžiu: „jus šiemet nesumokėjote mokesčių“. Iš baimės nebežinojau ne ką sakyti. „O man brolis sake, kad tai nebūtina“, pralemenau. Kai pagaliau supratau, kad tai jis, iš prieštaringų jausmų antplūdžio ir nuostabos kelias minutes nieko negalėjau pasakyti. Susitikome, nuėjome į kiną, paskui jis išvežiojo mus visas (buvau su 2 draugėm) namo, mane nuvežė paskutinę, ir pabandė pabučiuot į žandą, bet nusukau skruostą.

Ir vėl nutilo. Mėnesiui. Kelis kartus paskambino, karta atsiuntė SMS kad norėtų pasakyti daug gražių žodžių, o mano mobilus išjungtas. Čia jau nebeapsikenčiau ir paskambinau jam pati, reikalaudama susitikimo. Nebegalėjau likti nežinioj, nesuprasdama iki galo, kas jį verčia taip keistai elgtis: jei tik norėtų, butu jau senu seniausiai mane „sužvejojęs“, o jei nedominu – tai kam iš viso skambina?

Susitikome po koncerto. Jis buvo pavargęs nuo sunkaus mokytojo darbo ir šiek tiek išgėręs. Pasivedėjo mane koridoriuje į šalį ir pradėjo bučiuoti. Tikriausiai gėdijosi, kad bendrauja su tokia jauna mergina. Ir viskas? Paklausiau šiek tiek provokuojančiai. Labai jau kvailai atrodė visa situacija, visai vaikiškai. Bučiuotis koridoriuj kaip kokiems paaugliams. Aplinkui – oranžinės sienos ir tas keistas jausmas, – svetimkūnio tavo burnoj. Jau žinau, ką man primena: soskę. Iki 6 m. soskės iš burnos nepaleidau, tai dar gerai atsimenu.

Netrukus jau sėdėjome mašinoje. Ir čia pagaliau išgirdau, ko niekad anksčiau nebuvau iš nieko girdėjusi: kad jam patinku kaip moteris, nors ir pats nesupranta, kodėl. Kažkas traukia. Ėmė mane bučiuoti, bet staiga suskambo mobilus ir likau mašinoj viena, nes jam teko kelioms minutėms išeiti su reikalais. Kai grižo, padėjau jam galvą ant kelių, ir taip ir važiavome. Nemačiau, kur važiuojame, ir kai sustojo mašina, paaiškėjo, kad užuot vežęs mane namo arba pas save, privežė prie mano draugės namų – tų pačių, ties kuriais sustojo kai vežėme pirmą mano draugę, kai buvome praeitą kartą susitikę. Buvo labai juokinga. Nes aišku aš pastebėjau, kad mano namus jau pravažiavome, ir galvojau, kad vežasi pas save į svečius. O čia pasirodo – tik klaidingai atsimena kelią. Kaip viskas netobula. Kuo toliau, tuo buvo liūdniau, nes jis pradėjo pasakoti savo filosofijas ir požiūri į santykius, raukti kažkokias metaforas… – supratau tik vieną: kad viskas su juo labai sudėtinga, ir kad jis siūlo trumpalaikį romaną, be jokių įsipareigojimų ir jokiu vilčių, nes aš buvau jam per jauna. Aš tuo momentu buvau per daug patenkinta važiavimu su ta galva jam ant kelių ir klausymu tų visų išpažinčių, ir tų pojūčių gausa – nuo glamonių iki bučinių – ir atidėjau mintyse apmastymą vėlesniam laikui. Visai nesinorėjo nieko rimto būtent tuomet spręsti ir galvoti. Buvo liūdna, kad jis viską taip komplikuoja, kai man taip aišku ir paprasta viskas, ir kai tai, ką darau, atrodo teisinga. Tuomet pradėjo vėl mane bučiuoti, glamonėti, ir vis sake „nebijok, nebijok“ – net malonu buvo klausytis. Bet vis vien, kai pajutau, kad reikalas krypsta rimtin, – nutraukiau pusiaukelėj, nors jis ir nenorėjo manęs paleisti, kai prašiau žodžiu. Na, čia iš viso supykau ir atsistumėjusi ištrukau iš glėbio, jausdamasi kaip susidėjusi su vaikų tvirkintoju. Jausmais labai gerai supratau, kad nenoriu, kad mano pirmas kartas įvyktu mašinoje, su kažkokiu nesusitupėjusiu geografijos mokytoju, kuriam pačiam neaišku, ko jis nori, išskyrus tik aistros patenkinimą. Nors pati jutau, kad jeigu tai butu atsitikę kur nors palankesnėje aplinkoje, kur bent turėčiau daugiau galimybių liesti jo kūną, numesti drabužius, ir negirdėti, kaip girgžda striukė liesdama automobilio langą, – galbūt viskas butu pakrypę kitaip.. Turint omenyje tai, ką išgirdau taip pasielgusi, priminė, kad esu mokinukė ir tapo akivaizdu, kad pasielgiau teisingai: iš silpnumo ir negalėdamas manęs „tam“ priversti, jis pradėjo priekaištauti, kad nežinau gyvenimo, girtis kad yra turėjęs daug jaunų moterų ir sugeba buti labai romantiškas, ir kad jis esą ne nepastebėjęs, kad esame mašinoje. Kai dabar apie tai galvoju, atrodo kaip visiškas marazmas. Jis tai, matyt, jau ten pat pats pajuto, o kai pajuto, pasiūlė, kad liepčiau jam užsikimšti ir pabučiuočiau. Pasakiau, kad vežtų mane namo.

Kai grįžau į namus, atsiguliau į lovą ir vis dar jutau jo prisilietimus, toj vietoj, prie kurios iki šiol dar nieko nebuvau prileidus. Buvo ir gėda, ir kartu kažkodėl gera. Ir labai neramu. Norėjosi, kad jis butu lietęs ne tik tą vietą, bet ir daug daugiau, ir kad aš bučiau patyrus jo odą po savo pirštais, apkabinimą, kad viskas butu vykę lėčiau, kad butu buvę galima viska sustabdyti, kaip kino juostą, persukti atgal, patobulinti…

Vėl mėnesį nesimatėm, o gal ir du. Bet kadangi man tai buvo pirmas kartas, kai mane kas bučiavo, ir kai aš bučiavau, tai vis nenurimau, nors ir pykau ant jo, kam taip pasielgė ir paliko mane kankintis, nekviečia į pasimatymus ir net neskambina. O kai pagaliau dėl pasimatymo susitarėm, sugebėjo išsisukti ir kažkur dingti dar kelioms dienoms, kad net telefonu negalėjau prisiskambinti.

Pagaliau vėl susitikome – mano iniciatyva, nes pakabinau jam virs galvos Damoklo kardą, pasakiusi, kad negaliu iš galvos išmesti vieno klausimo. Žinoma, to klausimo užduoti taip ir neišdrįsau. Bet jis pats viska suprato. Ir labai gerai atsakė į klausimą, net jei jo nesugebėjau suformuluoti. Žodžiu, jis man pasakė, kad aistra jaučia lig šiol, ir niekas nepasikeitė, bet dvejonių jam neliko: nebenori žaisti meilės žaidimų su jaunesne ir palikti suvedžiotų merginų po trumpalaikių santykių. Ačiū dievui suprato, kad aš tokių santykių nenoriu. Net neturėjau to sakyti. Kaip supratau, jis turėjo vieną ilgalaikį romaną su jausnesne mergina, po kurio jautėsi emociškai nusilpęs ir išduotas, ir dabar labai atsargiai renkasi merginas: arba tik trumpalaikiams santykiams (e.g. savaitei – kitai), jeigu jos jam nerupi, arba – išvis jokiems, jei jos jam bent kiek rupi, ir kai jis nenori jų skaudinti. O gal greičiau – bijo likti pats įskaudintas. Galbūt aš ir nesu tokia patyrusi meilės santykiuose kaip jis, bet vadovaujuosi savo protu, kuris man sako, kad meilė – visada rizika, ji stumia į neracionalius veiksmus, bet niekada negali buti tikras, kad liksi sveikas, nepažeistas, neįskaudintas. Nebent darytum didelius barjerus tarp savęs ir mylimo žmogaus, statytum sienas, ir atsitvertum nuo meiles – tuomet neturėtum nei pakilimų, nei nusileidimų, bet išliktum sveikas ir emociškai nepalūžęs.

Keista dar ir tai, kad kai ji mačiau paskutinį kartą – jaučiausi rami, neįsimylėjusi, ir man atrodė juokinga, kad apie jį tiek galėjau kvailu fantazijų susikurti, pagristų klaidingu pagrindu. „Nezinau“, – sako, -„ką tau daryti dabar“. Ir nereikia, kodėl turėtum? I’ll keep on swimming, keep on searching, no offence taken.

Įspėjame: turinys skirtas suaugusiems
Šiame tinklalapyje pateikiama erotinė informacija, skirta asmenims nuo 18 metų. Atidarymi šį tinklapį patvirtinate, jog esate pilnametis.