Tai ne pirmasis mano kartas. Tačiau jis ypatingas, nes man buvo pirmas kartas su šuniu.
Man be galo patinka Tavo nuo lietaus šlapi plaukai: sulipę sruogelėmis, iš juodų tapę varno plunksnų spalvos, žėrintys, lyg vaivorykštės dulkės juose gyventu.
Didžiulis lietaus lašas slysta tavo kakta, atkartodamas tobula antakio išlinki, nupiešdamas šlapią liniją ant tavo tiesios, graikiškos Dovydo nosies. Pasiekia Tavo pretenzingas ir mergaitiškai putlias lupas, rieda smakru, įsitempusiu kaklu, įdegusia krūtinės oda, ir galop pranyksta, išdžiūvęs nuo tavo kūno kaitros.
Sėdi prieš mane nejudėdamas, tyli. Tačiau kambario tyloje, tankus, bet prislopintas tavo alsavimas, išduoda susijaudinimą. Atrodai, kaip Antikos mitu pusdievis: tobulai sudėtas, o pavakarinė vasaros saulė, išsiveržusi pro atvirą langą, rausva šviesa nutvieskia kiekvieną tavo raumenį, skruostikaulius bei ryškią žandikaulio linija…
O tas žvilgsnis! Juodos akys – juodesnes už pačią gūdžiausią naktį, tačiau jose šmėsčioja šelmiškos kibirkštėlės. Tu – lyg alkanas laukinis šuo, lankoje išvydęs lengvą grobį.. Ir aš iš paskutiniųjų tvardausi, vaidinu susikaupusia.
Pakentėk dar truputi, pabuk ramus. Dar kelios akimirkos, ir mano eskizas įgaus tavo charakterio bruožų. Imu anglį, šešėlis, pusšešėlis, blikas…. Tačiau tu nebeištveri, palengva grindimis slenki link manęs. Plėšrūnas! Galbūt todėl visi draugai tave vadina šuniu…
-Nejudėk….dar minutėlę..
Tačiau tau ne motais! Lėtais, užtikrintais judesiais verti vienintelę kliūti tarp savęs ir manęs – molbertą – į šalį ir sieki mano kojų. O tu vikrus – rankos jau stipriai spaudžia mano šlaunis ir aš iš šito dar nepažįstamo žvilgsnio suprantu, kad ką tik buvau sumedžiota (suvedžiota?).
Tavo rankos mikliai atsega trumpučius šortus ir pradangina juos velniai žino kur. Tavo džinsai lekia paskui juos. Dantimis vos, vos sukandi mano sustangrėjusius, pro marškinėlių medžiaga išsišovusius spenelius. Aš tau ne kiek nesipriešinsiu, juk žinau, mano grožio dievas be galo švelnus.
Pajuntu tavo drėgnus lupų prisilietimus ant savo pilvo, kylančius į viršų link krūtų. Šias laižai, kandžioji, švelniai spaudai, čiulpi, o aš jau nebegaliu iš malonumo sulaikyti dejonės, kuri tau tarsi uždega „žalią šviesą“ tolimesniems veiksmams.
Tą vienintelę likusią aprangos detalę, slepiančią tavo taip geidžiamą vietelę, dantimis nusmauki žemyn ir dabar jau aš guliu nuoga rausvuose pavakarinės saulės gaisuose. Tavo liežuvis žaidžia auskaru bamboje ir aš girdžiu dantimis kandžiojamo metalo garsą. Slysti žemiau, dar žemiau, dar…. Siauru juodu takeliu į ten, kur rodos širdis plaka ir degina karščiausias žaizdras. Nuo šios akimirkos aš kone prarandu sąmonę, nes tavo liežuvėlis kiekvienu prisilietimu vis labiau ir labiau priartina mane prie ekstazės… Iš apačios į viršų,…tu įkalintas mano šlaunyse, nes aš nebegaliu kontroliuoti raumenų. Aš dejuoju, o kiekvienoje dejonėje įkalintas žodis „Dar“ tampa vis garsesnis. Mano juodi nuo anglies pirštai paiso konvulsiškus piešinius ant tavo kaklo..
Staiga, tu suimi mane už klubų ir atsargiai verti ant pilvo. Aš klusniai išriečiu užpakaliuką, imituodama tingią katę. Žinau, tu dievini šį vaizdą. Tavo alsavimas perauga kone į dusulį, nes aistra baigia užsmaugti ir mirtinai trokšti apvainikuoti šią kankinančią palaimą. Prisitrauki mano sėdmenis prie savęs ir štai, tu jau viduje. Judesiai įgauna pagreitį, iš tavo lupų išsiveržia aimana ir po akimirkos abu krentam kaip nuvaryti arkliai…po geros keliones.
Glėbyje laikau trūkčiojantį tavo kūną, skundiesi, kad sustos širdis, bučiuoji akis, o aš šypsausi laiminga, turėdama pusdievį, kurio laukiau ne tiek jau ir daug – tik visa savo gyvenimą…
Loading ...