Su tuo vaikinu aš pažįstama jau kokie 2 metai. Aš su juo susipažinau per savo geriausią draugą. Mūsų meilės istorija labai skaudi, buvo daug išsiskyrimų, iš tikrųjų kentėjom abu, nes buvom išskirti likimo. Jis išvažiavo gyventi į užsienį… Buvo be galo skaudu, nes vis dėl to aš ji mylėjau… Mylėjau ji taip, kaip galima mylėti žmogų, su jo visais pliusais ir minusais. Bet vieną dieną jis sugrįžo ir mano gyvenimą apvertė aukštyn kojom, nes nesitikėjau jo daugiau pamatyti, paprasčiausiai negalvojau, kad jis man dar kažką jaučia, juk praėjo metai, galvojau jog jis laimingas su kita, bet… klydau. Jis visus tuos metus negalėjo užmiršti manęs, kiekvieną dieną galvodavo apie mane. Iš tikrųjų negalėjau patikėti tuo, ką jis pasakojo. Maniau, jog tik aš taip kenčiu. Kai po tiek laiko pirmą kartą išvydau jo veidą, tarsi strėlė pervėrė mano širdį, buvo skaudu, bet kartu ir gera, nes pagaliau galėjau išvysti savo gyvenimo meilę. Ir tą patį vakarą viskas prasidėjo iš naujo, prisiminėme tas akimirkas, kurias prieš metus buvome kartu praleidę ir supratome, kad negalime gyventi vienas be kito, negalim žinoti to, kad vienas kito jau nebeturim… netrukus jis vėl išvažiavo, bet buvau laiminga, nes mes vėl kartu. Bendravome sms, vakarus praleisdavau prie kompiuterio ir ilgai, ilgai susirašinėdavome. Laukiau jo sugrįžtant į Lietuvą puse metų ir sulaikiau… Jis visai neseniai buvo sugrįžęs, bet tik keliom dienom. Iš tikrųjų tos dienos buvo pačios įsimintiniausios mano gyvenime, buvome tokie artimi ir tokie laimingi, visas tas dienas buvom kartu, jis nei minutei manęs nepaleido. Buvau tokia laminga, nes po tiek laiko vėl galėjau pajusti jo karstus bučinius, glamones, kurios kaitino mano kūną. Mes nesugebėjom atsispirti aistrai, kuri tiesiog traukte traukė mūsų kūnus. Mes jau nebegalėjom laukti, nes turėjome labai mažai laiko…
Tai įvyko ankstu rytą, mano kambaryje, mano lovoje… Jis buvo toks nuostabus, viska darė taip švelniai, kad nejutau jokio skausmo, jutau tik begalinį švelnumą, jis stengėsi, kad netik jam, bet ir man butu gera ir vis klausinėjo: „ar skauda?“ Jis žinojo, jog man pirmas kartas, kad aš norėjau, kad jis butu man pirmas. Kai baigėm, jis pasakė, jog mane myli, o aš visa virpėjau ir akys buvo pilnos ašarų, nes žinojau, kad mums liko buti kartu tik 10 minučių, nes jis turėjo važiuoti i oro uostą, turėjo iškristi… „Dieve kodėl? Kodėl likimas vėl mus išskiria, kodėl neleidžia buti kartu ir vienas kitu džiaugtis, kodėl šitaip verčia mus kentėti, kodėl?“ Paskutinį kartą nuėjome parūkyti ir jis man prisiekė, jog nesusiras kitos. Pažvelgiau į jo akis, jos buvo pilnos ašarų, mačiau kaip jam skaudu. Nesakiau nieko, nes nenorėjau jo dar labiau skaudinti… Palidėjau ji iki durų ir apsiverkiau, ašaros upeliu riedėjo mano skruostais. Jis paskutinį kartą mane apkabino karštai pabučiavo ir išėjo… Paliko mane stovinčią ir verkiančią…
Iki šiol mes ilgai kalbame, susirašinėjame ir su nekantrumu laukiam tos akimirkos, kada vėl galėsim buti kartu… Mūsų meilė kas diena vis auga, nors mus skiria be galo didelis atstumas, mes esame laimingi, nes mylime ir turime vienas kitą…