Sveikučiai, daug kartų lankiausi šiame puslapyje, bet niekada net nepagalvojau, kad ir aš atsiusiu savo pasakojimą. Tiesiog norėjau išsipasakoti, nes dar niekam nesakiau, kad aš jau nebe mergaite. Iš tikrųjų nesu bloga, bet ir nesu gera mergaitė, nors daugelio nuomone apie mane gan gera. Taigi, turiu aš draugą ir draugaujam mes jau 2 metus, bet vis dar buvau nekalta, nors anksčiau tikrai turėjau daug galimybių tai padaryti ir su buvusiais draugais ir pan. Tiesiog nenorėjau prarasti savo nekaltybės, kuria labai vertinau ir tiesiog nejaučiau noro „tai padaryti“.  Mano draugui...

Mano pirmas kartas, kurį vainikavo skausmas, įvyko bendrabutyje… Taip, va ką daro studentiško gyvenimo pradžia… ir tai įvyko su vaikinu, kuris labai fainutis ir išvaizda, ir charakteriu. bet… jis ne oficialus vaikinas…visada buvau nusistačius, kad pirmasis kartas bus tik su MANO vaikinu, ir tik po kiek laiko, o ne po poros savaičių pažinties…bet nesigailiu. Jis patyręs, švelnus…tik man atrodo, kad jis jau nebenorės po to susitikt…kodėl? Gal bijo, kad aš ji jau norėčiau pasisavint, o juk vaikinai taip nori buti laisvi… Bet nieko negaliu...