Jums leidus, brangus skaitytojai, prisipažinsiu, kad labai jau mėgstu mėtų arbata. Nežinau netgi iš kur toks liguistas pomėgis, bet jos skonio dar ne karto su niekuo neesu sumaišęs. Kiti, sako, sumaišo tuno skonį ir nepelnytai jį palaiko malta vištos krūtinėle ar dar biesai žino kuo, tačiau aš niekada neesu sumaišęs mėtų skonio, su tarkime citrinines melisos skoniu…Taigi toks bus mano keistasis prisipažinimas…Kitaip tariant-išankstinis epigrafas…
O dabar, vietoje ilgesingo prologo prasitarsiu, kodėl jums ruošiuosi papasakoti šią nelemtą mano gyvenimo istoriją… O gi tiesiog tam, kad niekam nekiltu jokių klausimų apie tai, apie ką kildavo ir vis dar kyla man. Nemanau jog protinga yra viska absoliutinti ir teigti jog žinau ko reikia masėms, bet aš, manau jog supratote, kad mirtis nuo pernelyg didelio kuklumo man negresia, žinau, ko nereikia masėms. Ogi nereikia kartoti tų klaidų, kurias padariau aš. Galima grįžti prie pradžių pradžios.
Ir visa tai įvyko ne kur kitur, o vienoje iš pačių purviniausių Vilniaus areštinių. Tiesiog toje pačioje, apie kurią dainavo pankas „Bocka“ Pilies gatvėje, toje pačioje, o taip, jus atspėjote „už traukiniu stoties“. Kur motinkrūšiai mentai, atvežę smėlio dėžėje besikergiančius berniukus pederastus, patys suprato apie savo melsva prigimti. Manau vaizdą susidarėte, ar aš klystu?
Taigi, viskas įvyko 74ais metais, tikslios datos nepamenu, bet manau kad nesuklysiu pasakęs jog kaip tyčia minėjome Kalantos susideginimo antrąsias metines. Kitaip tariant rezgėm pinkles kaip pernešti gyva fakelą per visa Pabaltįjį. Kaip jau supratote, buvome hipiai. Neabejingi daug kam, ir dar, mūsų neabejingumas buvo atvirkščiai proporcingas sovietinių urlaganų abejingumui. Nežinau, galbūt vieni buvo neabejingi Džimiui Hendriksui, kiti Džimiui Morisonui, dar kiti Džonui Lenonui, bet aš buvau neabejingas Zinai Budrytei. O ji, kaip supratau buvo neabejinga man…
Ji buvo bakalėjos, kurioje aš dirbau vedėja. Keista. Ir kodėl aš turėjau jai buti neabejingas. O buvo ji tokia, kokių toje nykioje sovietinėje nuobodybėje, kur mentai kas antram skuta ilgus plaukus, kur mus muša, spardo ir prievartauja tie patys komunistines morales bei leninistinio tyrumo sargai, tikrai buvo tūkstančiai. O gal ir milijonai. Tačiau ji į mane žiūrėjo kažkaip nesuvokiamai.
Į kariuomenę manęs nepaėmė dėl to, kad mano viena koja buvo per sprindį trumpesnė. Ir šiaip, grojančiu Šopeną savo malonumui neima nei i kariuomenę, nei į aludę. Taigi, visada buvau vienišas, visai toks kaip ir Zina. Ir viena karta man neišlaikė nervai. Ji prispaudė mane savo standžiomis krūtimis prie alaus butelių, ir taip nachališkai šūkčiojo “oi tik ne čia“. Susinervinau. Nuplėšiau nuo jos apvalainų klubų neįtikėtinai tvirtą sovietinį trikotažą, ir judėjau pirmyn bei atgal tol, kol ji neišlaikius išvertė visas alaus dėžes ir pasipylė putos visomis prasmėmis.
Tada įsiveržė profsąjungos pirmininkas su milicija ir mane areštavo už…netinkama išvaizdą. Gavau penkiolika parų…Grįžęs Zinos nebepamačiau niekada…
Taigi, moralas jums, brangus skaitytojai. Į viską reaguokite šaltai ir be nervų… Nes matote, kas gaunasi.
Loading ...