Sienapjute

Buvo tai ar ne, kas gi dabar besupaisys… Gyvenau tada dar jaukiuos motules nameliuos, ziema aveliu vilnas verpdavau, vasara lauko darbus dirbdavau. Ir stai atejo eiline sienapjute… As – merga sveika, tvirta, apvali, grebejele kaip reikiant. Kiekvieno, vedusio ar nevedusio, akutes i mane krypsta, rankutes mano druta liemeni apkabinti tiesiasi… Bet as tik ta viena Juozeli tematau, tik i ji zvairuoju, jo palieciama leidziuos. Kitam gi grebliu per galva uzvanotau, o Juozeli myliu… Grazus jis, kaip is pieno plaukes. Akeles melsvos kaip rugiageliu ziedeliai, plaukeliai gelsvi kaip siaudeliai… Uch… Atejo vakaras. Sugriuvom mes, jaunimas, ezeran, issiturskem, pasitaskem… Pasnibzdejo man Juozulis ausin, kad issimaudzius tiesiai prie tolimiausios kupetos keliautau, o ten jis man esa parodysias ka tai… Ateinu gi as slapiom kasom prie kupetos tosios ir matau – Juozulis sedi, taip susimastes tolin ziuri, smilgele kramto… Ech, patrauke jis mane… Ech, tebunie! Ir virtau ant jo, ant brangiausiojo savo, ir virtom abu kupeton, siaudu besibadanciu nepaisydami… Susijungem tarsi butyben vienon, pasitampem truputi ir kad sudrebesma… Lyg zaibas koks nupurte abudu… Grizom kaiman skirtingais keliais, palaukem, padarzem… Rudeni uzsakus paskelbem…