Tiems kurie neskaito izangu

Tai buvo taip senai… Tada, kai pirma karta isvydau tavo dangaus zydrumo akis, man tebuvo sesiolika. Pirmieji ilgesingi zvilgsniai, nedrasus ir kartu kerintys iki begalybes. Pirmasis – draugaukime… Pirmasis bucinys – toks svaiginantis ir toks tobulas. Pirmas tavo prisilietimas prie mano kuno – tarytum verciantis skesti neismatuotoje malonumu juroje. Ir pagaliau pirmasis kartas – toks keistai nereiksmingas ir niekuo neisimenantis. Bet mylejau tave ne todel. Tiesiog buvai mano oras, be kurio galejau mirti. Buvai mano vanduo – be kurio galejau uztroksti… Buvai mano kvepavimas… Buvai mano viskas, be ko negali gyventi jausmu kankinama siela. Svaigau nuo tavo buvimo salia, kiekviena diena liesdavau tavo lupas ir galvodavau, jog nera laimingesniu zmoniu nei mudu. Tada tikejau, kad musu likimai jau susieti… Viena diena man paskambinai ir pakvietei susitikti. Atejau i sutarta vieta. Stovejai ir ziurejai i mane, tada tyliai istarei“As isvaziuoju. Bet likime draugais“. Tylejau ir negalejau istarti ne zodzio. Tu? Isvaziuoji? Draugais? Maciau kaip atsukes nugara nueini. Nestabdziau. Neverkiau. Tik pries nusukdamas i kita puse, atsigrezei. Tavo akys buvo pilnos asaru. Nieko nesakiau. Tylejau. Zodziai cia jau nebebuvo reikalingi. Dingai is akiu. Atsisedau. Letai pakeliau rankas ir apkabinau delnais smilkinius. Asaros pacios eme teketi… Nenorejau verkti, tuomet norejau mirti. Instinkto vedama pakilau. Skambutis… Drauge atidaro duris. As suklumpu ant keliu. Rauda verziasi is mano gerkles. Negaliu valdyti saves. Drebu kaip isprotejusi. Kuna apima zodziais nenusakomas drebulys… Gal mirsiu is nevilties? Naujieji metai. Sampanas, taures gieda naujametine „dzin dzin“ giesme, aplink visi sypsosi, sveikina vieni kitus… Griztame namo. Toliau linksminames. Skambutis i duris. Prieinu – taip ir maniau, kaimynai is gretimo namo atejo pasveikinti. Atidarau. „Labas, sveikinu…“ Ir sustingau. Ten, laiptu apacioje stovejai TU… Tarytum visas laikas, kosminiu greiciu, sukosi atgal. Nieko nesakei. As tylejau. Ir taip zvelgem vienas kitam i akis. Pakilai laiptais iki manes, apglebei ir… nenuleisdamas savo akiu nuo manuju, svelniai prigludai prie mano lupu… „Su naujaisiais’… Ir vel bucinys… Grizome i kompanija kartu. Aplink nustebe zvilgsniai. Vel? Kartu? Niekam nieko neaiskinom, tiesiog megavomes vakaru, ta menkute galimybe be zodziu pabuti kartu… Ryta palikai mane beveik dar miegancia. Tyliai, jau tau rengiantis, dar murmejau, kad manes nepaliktum, kad naujieji – stebuklu metas… Pabuciavai man i kakta ir isejai. Daugiau dar ilgai taves nemaciau… Tvirtu zingsniu, megaudamasi saulute, ejau link parko. Ir vel paskendusi svajonese apie tave… Jau ketvirti metai mes susitinkam, ir vel lyg niekur nieko tu dingsti. Niekaip negaliu suvokti, kas tave traukia pas mane. Tyliai einu, niuniuodama panoseje ir garsiai vis iterpdama klausima i nieka kreipiuosi „kodel“? „As nezinau“ – isgirdau balsa. Sustojau. Turbut ta balsa atpazinciau ir is milijono. Letai atsisuku. Ten stovejai tu. Sekei mane? Papurtai galva. Sakai, atsitktinumas? Patrauki peciais… Pasiulai uzeiti arbatos. Paplepeti, vistik nesimatem visa amzinybe. Sedim virtujeje ir snekam, apie si bei ta. Staiga suvokiu, jog niekada gyvenime nesu tau sakiusi, jog tave myliu. Bet sito pasakyti ir negaliu. Vel mastau. Ir lyg netycia nuo liezuvio nusprusta „noriu taves“. Ziuri i mane ir sypsaisi. Bandai irodineti, kad viskas baigta, jog mes draugai, jog santykiai tokie mums nieko gero neatnes. As maldauju. Beprotiskai taves noriu. Nieko nelaukdama prieinu prie taves… Apkabinu ir imu buciuoti tavo lupas. Net nesujudi. Kodel? Ir vel imi man priestarauti, jog elgiames netinkamai. As nenoriu pasiduoti. Niekada nieko taves neprasiau, o si karta prasau ir noriu gauti, tai ko prasau… Dar karta palieciu tavo lupas savosiomis. Nusileidi. Imu tave nurengineti. Paselusiai glostineju tavo kuna. Jis tarytum naujai atrastas senas lobis. Jauciu kaip mane uzlieja karstis. Zinau jog ir tu manes nori. Zinau. Nors niekada tu to nepripazisti… Nuo aistros aptemditas protas, nezmoniskas noras susilieti ir pajusti tave… Ekstaze…“Zinai, pirmai tau manes reikejo, o dabar man labai reikia taves“… Sustingau. Tu? Tai tu man sakai tokius zodzius? Mane apima panika ir as kazka sulemenusi, puolu rengtis ir lekiu pro duris lauk… „man taves, man taves“ Tarytum uzstrigusi plokstele sukasi mano smegenyse… Ir vel nyki tustuma. Vel laukimas… Ilgas laukimas kito susitikimo… Gaivus vejelis tarso mano plaukus, bangos nerimastingai ritasi i kranta, tarytum belstusi i svetimas duris… Palydziu saule. Ryskus horizontas tuoj paskes prieblandoje. Zinau greitai apsisuksiu ir eisiu namo. Vis dar svajoju… Septyni metai svajoniu… Kupini neapykantos, liepsnojancios aistros, pakilimu ir nuosmukiu. Suskamba telefonas. Nepazistamas numeris… „Labas, cia as… Ar zinai kas skambina? Ka veiki? As atvaziavau cia gyventi. Gal susitinkam siandien vakare?“Rankos paselusiai ima drebeti. Ne tam begau i kita miesta, toliau nuo jo, toliau nuo praeities. Ir vel jis cia. Susitikti??? „Gerai“ – girdziu kaip mano balsas taria tuos penkis niekingus garsus… Ka as darau? Nejaugi vel viskas is naujo? Kiek metu svajota atkersyti. Tokios vaikiskos svajones – mes su juo susitinkam, pasimylim ir kai jis uzmiega as ji palieku… Visada galvojau, kad toks kerstas skausmingas… Deja, deja… „As lauksiu taves…“Tavo zvilgsnis klaidziojo mano kunu. Kazkas pasikeite, o gal mes jau per daug subrendom? Ziurejau tau i akis ir negalejau suvokti, kas ne taip, kas neduoda man ramybes. Tada ilgai snekejomes, jura mums dainavo savo lopsine, tarytum dievms paklydusiems savo vaikams. Ta karta mane stipriai apkabinai ir buciavai mane iki beprotybes. Klausiau taves, ko tau is manes reikia? Nieko nesakei… Tylejai, tik tavo zvilgsnis vis dazniau uzkliudavo uz manojo. Mano sirdis alpo is laimes. Negalejau patiketi jog tu sedi salia manes, jog esi cia. Visa praeitis dingo kazkur uz motuses juros horizonto… Jauciau kaip tavo rankos eme klaidzioti mano kunu… Tave sustabdziau…“Ne cia“ – zinojau, kad nenoriu atsiduoti tau tiesiog ant smelio – „eime namo“… Visa kelia mane buciavai, tai priglausdamas stipriau, tai atsumdamas nuo saves. Ta vakara negalejai atplesti akiu. Vos perzengem slenksti – sustingau. Zinojau, kad jeigu sianakt busiu tavo, tai niekada daugiau nebegalesiu rasti ramybes. Tarytum skaitydamas mano mintis, delnais suemei mano veida… Emei buciuoti. Mintys isgaravo tarytum ju nebutu buve… Keikiau save uz tai, jog negaliu atsisipirti aistrai, tai beprotiskai aistrai, kuri valdo mano kuna. Beprotiskos aistros sukury, musu kunai soko aistringaji tango. Dar niekada nebuvai manes taip mylejes. Nustebau… Gal tikrai tu pasikeitei? Po visko susirangiau tavo glebyje ir pirma karta pasilikau miegoti salia taves… Ryte taves neberadau. Tu isejai, nieko nepasakes ir nepaaiskines. Tas vakaras tebuvo iliuzija. Bet… Gal dar grisi? Grizai, bet kitoks. Draugu buryje tau manes vel nebereikejo… Tik retkarciais, zinodamas jog nesugebu tau atsispirti, ateidavai pas mane. Viena karta prasei jog gyventumem kartu, bet ne todel jog buvau tau reikalinga. Tau tiesiog taip butu buve parankiau… Viena vakara sutikau Ji… Neaukstas, grazaus kuno sudejimo. Jo akyse galejau paskesti. Nereiklus prisilietimai, svelnus zodziai… Nuostabios dienos kito vyro glebyje, beveik is nevilties… Pirmoji musu naktis… Ir nustembu. Staiga man ima drebeti rankos, pazvelgusi i jo akis raustu kaip vaikas… Jo buciniai mane veda is proto. Jo kunas mane iskelia i ekstazes virsune, tokia kokios dar nebuvau patyrusi. Jo nesavanaudiski prisilietimai, minksti lyg aksomo kamuoliuku zaismas… Mano kunas nera patyres dar tokios palaimos. Tai kazkas neitiketino… Jauciu kaip su kiekviena diena mano sirdis suplaka greiciau vien mintyse istarus jo varda. Skambutis. „Susitinkam?“Ne ne ne. Niekada daugiau. Niekada neisdrisciau iskeisti to zmogaus, kuris salia manes, mane myli, buciuoja, apkabina, glosto mano galva, masazuoja mano pecius, atnesa rytais i lova kavos. Niekada tavo skambutis neprivers manes isduoti savo sirdies draugo, mylimojo, savo gyvenimo palydovo… Nes ta zmogu as myliu… Ne todel, kad jis visapusiskai puikus… Ne todel… O todel, kad kiekviena diena jam mane apkabinus, jauciu jog myliu ji vis labiau ir labiau. Iki visisko issekimo galeciau jam kartoti kaip beprotiskai ji myliu. Bet kam to reikia? Tai greitai patvirtins ir Dievas… O tu, buk laimingas… Sudie

One Response to “ “Tiems kurie neskaito izangu”

  1. wow! sako:

    Skaičiau gal 20 kartų , visus kartus išbėgdavo ašara , kaip dabar tau sekasi?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Įspėjame: turinys skirtas suaugusiems
Šiame tinklalapyje pateikiama erotinė informacija, skirta asmenims nuo 18 metų. Atidarymi šį tinklapį patvirtinate, jog esate pilnametis.