Tas slykstus pavasaris

Prasideda… Nakti negalejau uzmigti, nes kaimynai labai ritmingai lova girgzdino. Buvo kilusi mintis nubegti pas juos varztus suverzti… O dar kai kaimyne uzdejuodavo arba sucypdavo, atsirasdavo nenumaldomas noras eiti isgerti alaus ir paskaiciuoti aveles. Bet alaus as neturejau, o avys kazko issibegiojo – nepavyko nei vienos isivaizduoti. O kas uz sienos dejosi, as viska isivaizdavau… Aisku, del visko kaltas pavasaris, kas gi dar… Arba mano vaizduote. Arba tai, jog mano merginos nera salia. O kur ji? Aisku, kad namie… Ko jai guleti salia manes, jei mes tik pusantra menesi kaip pazistami? I lova mergina reikia nuosekliai, atsargiai, neskubant, o tai paskui lieki su nosimi… Bent jau teoriskai taip turetu buti… Tai va, grozejausi as pavasariniais garsais, o cia dar telefonas suskambo… – Klausau… – Cia as… Turi sautuva? Cia ji… Ir su gana keistu prasymu. Ir dar antra valanda nakties… – Pakartok… – Sautuva…- jos balsas buvo kazko pavarges.- Pas mane kates ant garazo stogo ratais duodasi. Sakau, ilipdytum kuriai svino po uodega, gal nustotu… – Seniai nemiegi? – As dar uzmigusi nebuvau. Toks triuksmas… Girdi? Is telefono girdisi kazkokie bildesiai, ukimas, miaukimas… – Che che…- krenkstelejau.- Girdziu… Nieko sau… Negaliu as pas tave su sautuvu. Sratai baigesi… – O pagalio numesti negaletum? Tu vis tiek ketvirtame aukste… Atsidariau langa ir pasiziurejau. Garazo stogas siek tiek matesi, bet iki tiek as nenumesiu… – Tau arciau mesti…- pasakiau.- O jei triuksmauja, tai eik pas mane. Cia daug tyliau. Ji sekunde – kita snopavo i telefona, tada pasake „gerai“ ir isjunge. O as apsidziaugiau – dabar nors bus su kuo avis skaiciuoti… Atsirado greiciau nei per desimt minuciu. Nusimete palta, islinko i kambari vos gyva… Is karto matyti, kad ka tik is lovos – po paltu tik pizama tevilkejo. Susirange ant sofos, kur paklojau jos patalus… – O cia dabar kas?- pastate ausis. – Kaimynai.- atsiliepiau.- Jau tris valandas girgzdina… – Ne nu… tu gi sakei, bus tylu!.. – Sakiau, kad pas mane daug tyliau.- pataisiau.- Kisk galva po pagalve ir miegok. – Nemoku as sitaip miegoti.- suniurzge.- Einu, tavo kompa palauzysiu… – Tada as einu kavos gerti. Geriau antra puodeli, kol ji Simsais suzaide. Tada isitaise prie lango ir ziurejo, kaip apacioje, ant jos garazo kates laksto. Kaimynu lova lyg ir pritilo, bet tada isijunge kaimynkos balsas- kad uzdejuos… vos kavos neislaisciau kruptelejes. – Mazochistai…- issprudo jai.- Padauzom i siena, ka? – Negrazu trukdyti…- suabejojau. – O nemiegoti puse nakties grazu?! – Pavasaris…- taikiai pastebejau, prieidamas prie lango.- Gyvunai nerimsta… Ji piktai debtelejo i mane, bet nieko nepasake. Kuri laika klausesi kaimynkos (keista – lova negirgzdejo), stebedama apacioje kates. Priejes ja apkabinau ir pasiziurejau zemyn. Ju ten buvo trys. Butu keturios, tai pasidalintu. O dabar- aiskus meiles trikampis… – Neliesk manes, kai stoviu prie lango.- tyliai pasake.- Negaliu pakesti. – Kodel? – As bijau aukscio. – Taigi as taves nestumsiu, kvailiuke… – Man fobija, ir man dzin, stumsi tu ar ne… – Tai kada man tave liesti?- sutrikau. Ir susinervinau truputi. Keista ji kazko pasirode… Ji atsisuko ir pastume mane atgal. Gana stipriai- atsisedau ant lovos. O tada atsisedo ant keliu, apzerge ir apsikabino kakla. – Dabar gali.- pasake. Pasiziurejo i siena uz manes, per kuria kaimyne vis dar tebedainavo savo arijas, o tada man kazkaip aisku pasidare, kas tuoj bus. Negeri dalykai, pavasariski tokie… Vajergau, neapsirikau. Betgi ir skustis nebuvo del ko. Isiselo mergina su savo buciniais, tada ir mane siutas tokis pagavo. I Besibuciuodami nuvirtome ant sono, tik nepaskaiciavome- as ant lovos pataikiau, o ji ant kilimo nusikociojo. Prunksdamas ir as pas ja persikrausciau. Nezinau, kuris is mudvieju labiau norejo- tokiu dalyku nepamatuosi namu salygomis… Tyrinejome lupomis, rankomis vienas kito veidus, kol vien tik veidu mazoka pasidare, o tada ji isikrauste po mano marskineliais, tuo paciu tarsi leisdama man ilysti po jos pizama, ka as ir padariau… Velgi prasitese musu pazintine kelione lupomis, tik dabar jau ir gerokai zemiau nukeliavome… O tada dingtelejo, kad visgi nusirengti tuos prakeiktus marskinius reikia… Ji su savo pizama taip neskubejo. Gal is drovumo, o gal paerzinti norejo… Siaip ar taip as vis tiek ja nuvilkau. Gulejome ant kilimo, beveik issivadave is drabuziu, kvepavome vienas kitam i veidus ir karsta buvo, nors langas ir praviras, o lauke gana saltoka. Dar gi ne vasara… Ir ta prakeikta kaimyne uz sienos vis dar nerimo. Kiek atsigaves susipazinau su drauguzes krutine, tokia minksta, iskilia… Jai tas, matyt, labai patiko, nes murke sau panoseje ne blogiau uz viena tu, besiduodanciu apacioje… Pilvas irgi pasirode skanus, o kai emiau traukti zemyn kelnaites, ji tik paslaugiai kilstelejo uzpakaliuka. Tik pasidziaugti reginiu nedave. Is karto pargriove mane ir eme niurkyti, prispaudusi po savimi. Paselo, palyzciojo liezuveliu taip kutenanciai aplink bamba, tada ir man eme kelnes tempti zemen. O va cia jau net minties priesintis nebuvo. Is to laukimo visa iranga tarp koju pasiruose pavasariniams dziaugsmams. Ji tik issisiepe, vaizda pamaciusi ir leptelejo kazkoki juoka, kurio jau nepamenu. Tik pamenu, kad balsas virpejo. Kur cia nevirpes, jei „padaryti“ vienas kita jau kaip ir buvome nebyliai pasizadeje sia nakti. O paskui surimtejo, atslinko ir prisispaude prie manes tokia siltute, kvepianti svieziu prakaitu. Sedejome nuogi, glamonejomes, svaigom nuo tokiu paprastu dalyku kaip trumpas bucinukas, ar paprastas prisilietimas pirstais… O paskui ji kilstelejo ir mudu pabandeme… Inkste is skausmo, o man visai nesinorejo jos kankinti. Dar gerai nezinodamas, is karto nesuradau, kaip ten ir kur… Bet visgi pavyko. Buvo kraujo, o malonumo is to visai jokio – nei jai, nei man… Galop susitvarke prateseme taip, kaip is pradziu – paprastos dvieju zmogeliuku seliones. Atrode, kad maloniau ir buti negali… O paskui uzmigome nuvarge, nebepaisydami amzinai aktyviu kaimynu. Juk buvo pavasaris…